Pavydžiu žmonėms, kurie visą gyvenimą nugyveno vienoje vietoje, kurie žinojo tik vieną mokyklą, darbovietę. Pavydžiu turbūt todėl, kad man, mokinukui, buvo lemta keliauti iš mokyklos į mokyklą – viso per dešimt metų (tuo metu, kai baigiau vidurinę, joje buvo dešimt klasių) teko pasimokyti net septyniose mokyklose. Nieko tuo nekaltinu – toks buvo laikmetis. Taigi mokytis teko pas daugelį mokytojų.
...Ir vėl čia pat – naujieji mokslo metai. Ir kažkodėl vėl (ne, ne todėl, kad pačiam teko gan ilgai dirbti pedagoginį darbą) užplūsta prisiminimai, atmintis ypač ryškiai piešia sutiktus pedagogus – asmenybes. Tačiau, deja, jų buvo taip nedaug.
Tik du metus (septintoje ir aštuntoje klasėse) mane mokė N. L. Ir tai buvo mokytojas, kurio pamokų laukėme, kurio namų užduotis buvo tiesiog gėda neparuošti, nors N. L., tai niekam nebuvo paslaptis, turėjo silpnybę: piktnaudžiavo alkoholiu.
Kaip dabar matau jį, einantį gatve išgėrusį. Pamatęs mane, mostelėjo ranka, priėjo, paprašė paskolinti 10 rub. Mokytojas – septintoko. O kitą dieną vėl pamokoje gaudžiau jo kiekvieną žodį, jam padedant, gyvenau literatūros herojų gyvenimą, o po pamokų jis, perskaitęs mano pirmuosius literatūrinius bandymus, taip analizavo juos, kad, parbėgęs namo, aš vėl puoliau kurti.
Nors ir mano tėvas buvo kalbininkas, tačiau pagrindinį vaidmenį tame, kad aš pasirinkau filologo, o vėliau – žurnalisto specialybę, suvaidino būtent N. L. Kiek buvo mokytojų, kurių pamokose triukšmaudavome, o N. L. pakakdavo įeiti į klasę – ir mes jau nekantraudami laukėme susitikimo su naujais, dar nepažįstamais likimais, charakteriais, kurie mokė mus tapti pilnaverčiais žmonėmis ir, nebijau to šiuo metu nuvalkioto žodžio, patriotais.
Jį pakirto vėžys. Sužinojęs, kad mokytojas sunkiai serga, aš, tuo metu žurnalistas, norėjau jį aplankyti, padėkoti už viską, tačiau iš jo žmonos sužinojau, kad jis to pasimatymo nepageidauja. Vėliau, jau po vyro mirties, ji man pasakė, jog jis nenorėjo, kad buvęs mokinys pamatytų jį nusilpusį, visiškai nepanašų į aną – savotišką pamokų genijų.
O neseniai viena kaimo mokytoja, kai aš paprašiau jos papasakoti apie geriausią savo mokytoją, mane sukrėtė atsakymu: „Tokių nebuvo, mane mokė tik pilkos pelytės“. Sutinku, „pelyčių“ mokyklose daug – pats jų daug mačiau, mokyklos vadovu dirbdamas. Bet kad visi...
Taigi ir vėl pasitinkant naujuosius mokslo metus norisi tikėti, kad mokinukai, jų tarpe ir mano anūkai, sutiks pamokose kuo daugiau pedagogikos meistrų. Nes be jų ir liūdna, ir nyku jaunam žmogui žengti į gyvenimą.

Komentarų (0)