XIX a.pabaigoje – XX a. pradžioje ant vienos iš kalvų šalia Šilavoto ėmė kurtis neformalus vienuolynas. Iš pradžių jame apsigyveno vieniša Marijona Dabrišiūtė, o vėliau moterų rinkosi daugiau. Kad turėtų kur gyventi, Davatkynas po truputį plėtėsi, buvo suręsti nedidukai nameliukai. Davatkyną gaubia ypatinga aura, nes ypatingos buvo ir to kalnelio gyventojos, dirbusios šioje vietovėje švietėjišką darbą. Davatkyno gyventojos buvo darbščios ir rūpestingos.
Našlės ir vienuolės Davatkyne padėjo kunigams, globojo ligonius, mokė religijos pradmenų, mezgė, siuvo, eidavo padirbėti į kaimą, tačiau jų pagrindinis užsiėmimas buvo malda. Kaimo gyventojai jas laikė šventomis moterimis, o eidami aplankyti, neužmiršdavo atnešti lauktuvių.
Tokia trumpa Davatkyno istorija, kuri domina ne vieną čionai užsukusį. Ramybe ir gerumu dvelkiantis senojo Davatkyno kalnelis mus nukelia į praeitį. Prie seno alyvų krūmo, kurio šakos, kaip ir tvora, apsamanojusios, stovi senutis iš storo medžio išskaptuotas bičių avilys. Nors bitučių nėra, bet sutelkus vaizduotę gali išgirsti jų, nešinų nektarą, dūzgesį... Trobelės durys, varstomos lankytojų, kvieste kviečia užeiti ir, pridėjus ranką prie sienos, pajusti, kokiomis dvasinėmis mintimis čia gyveno Anapilin iškeliavusios moterys... Ant stalelio stovinti ropinukė ir šalia sustatytos čierkelės (stikliukai) mena, kad švenčių proga buvo geriamas naminis pačių pasigamintas vynas ar antpiliukas. Staklėse neužbaigtas audinys tarsi laukia šeimininkės, kuri prisėdusi prie jų linksmai sujudins šeivas. Ant sienų kabo šventųjų paveikslai, seni rožiniai, maldaknygės. Daug eksponatų atkeliavo Danguolės ir Kosto Lincevičių dėka iš aplinkinių kaimų, gyvenviečių, sodybų. Tuomet, kai 2000 metais mirė paskutinė Davatkyno gyventoja, jie nepaliko visko likimo valiai. Nors kurį laiką vienuolynas stovėjo tuščias, bet jų didelio triūso dėka pamažu atsigavo, čia imtasi organizuoti kultūrinius renginius. Dabar čia atvyksta menininkai, vyksta poezijos vakarai, dailės plenerai, rajono amatų dienos, teatrų festivalis, kiti renginiai. Šiuo metu Davatkyne yra keli nedideli namukai ir tvartai. Beveik visuose pastatuose – muziejėliai. Įrengtas skulptūrų takelis, jo pakraščiuose ant pušų išskaptuotos šventųjų moterų koplytėlės.
O rugpjūčio 25 d. Davatkynas vėl atgijo nuo susirinkusiųjų prislopinto šurmulio. Rodės, jei kuris garsiau pradeda kalbėti, pušų šlamesys nustelbia jo garsą, tad būnat šioje dvasinėje buveinėje, net nesinorėjo kalbėti, o tik klausytis ir klausytis... Ši diena Davatkyno globėjams ir visam Šilavotui – neįprastai šventiška. Pagaliau, po ilgai ir kantriai mintų pripažinimo kelių, Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu, o tai garantas, kad šis neformalus vienuolynas pripažintas ne tik visuomenės, bet ir valdžios. Antroji šventė – tai dailininkų plenero, pavadinto „Tyla“, baigiamasis akordas. Atvykusieji galėjo apžiūrėti parodą po atviru dangumi. Susirinkusius sveikino ir džiaugėsi Prienų r. sav.meras Alvydas Vaicekauskas, ne pirmą kartą Davatkyno ramybės pasikrauti atvykęs Seimo narys Juozas Palionis. Savotiško šarmo į renginį įnešė ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, poetė Aldona Ruseckaitė, kuri supažindino su plenere dalyvavusiais dailininkais.
O susitikimą užbaigė pravirkdytas smuikas ir žymių poetų eilės.

Komentarų (0)